Moskvič Iž 2715: viena ankstyvųjų patirčių prie automobilio vairo

IŽ’as 2715 – viena pirmųjų transporto priemonių, kurias teko jaunajam bandytojui testuoti sovietinės Lietuvos kolūkių žemes išraižiusiuose žvyrkeliuose. Čia kaip ankstyvas kalbų mokymąsis – įgudžiai įsigeria į kūną ir kraują visiems laikams ir juos sunku ištrinti net ir vėliau aktyviai nebepuoselėjant.

Vairuoti mokytis pradėjau nuo neįsivaizduojamai ankstyvo amžiaus. Už tai visuomet būsiu dėkingas savo tėvui, kuris dėl visiškai neaiškių priežasčių man negailėdavo nei savo pirmojo modelio žigulio (tiksliau VAZ-2101) nei juo labiau tarnybinio parko egzempliorių.

Kai tik pritraukus iki maksimumo vairuotojo sėdynę arčiau vairo kojų pirštų galais ėmiau siekti pedalus, nuo to laiko turėjau visišką pasitikėjimą treniruotis, bandyti ir krauti plyta po plytos savo vairavimo patirtį.

Kadangi tėvas buvo inžinierius, jo viena iš sudedamųjų darbo dalių buvo komandiruotės į pačiuose įvairiausiuose Lietuvos rajonuose įsikūrusius kolūkius. Atėjus vasarai ir prasidėjus mokinių atostogoms, į šias komandiruotes vykdavau ir aš. Kol jis kažkokiuose laukuose stovinčiame nykiame administracijos pastate derindavo projektus, aš jo laukdavau automobilyje. Neįsivaizduoju, kaip tekėdavo laikas, tačiau nei nešiojamo žaidimų kompiuterio nei juo labiau interneto tais laikais nebuvo.

Šiose išvykose tokio amžiaus vaiką ypatingai džiugindavo trys dalykai:

– (1) Kelionė pati savaime, kai vairuodavo tėvas. Man ir dabar vienas didžiausių malonumų yra judėjimas kokia nors kryptimi. Tai gali vykti bet kokia susisiekimo priemone ir juo geriau, jeigu tai vyksta pirmą kartą matomais keliais bei dar nelankytose Lietuvos ar kitų šalių vietose. Gyvendamas didesniame Europos mieste kiekvieną kartą pėsti grįždamas į laikinus namus, kas kartą renkuosi kitą kelią, suteikdamas sau galimybę prieš akis atverti naujus vaizdus ir pamatyti ką nors naujo.

– (2) Pietūs kaimo ar miestelio valgykloje. Šios maitinimo įstaigos nedaug kuo skirdavosi nuo mano mokyklos valgyklos: tamsiai rudi, aplūžusiais kampais padėklai, panašaus skonio šniceliai, guliašas, žemaitiški blynai, virtų bulvių cepelinai su varške, asketiškieji šaltibarščiai ir t.t. Bet valgymas ne namuose, o dar kelionėje, nelankytoje vietoje net ir tais nykiais sovietų laikais buvo pramoga nr.1. Išliko ji tokia pat iki šių dienų. Galėčiau stoti bet kokio kaimo užeigoje ar aludėje. Įdomu.

– (3) Laukimas, kada pasibaigs visi asfaltuoti keliai ir kada pagaliau pasuksime kokiu nors duobėtu žvirkeliu link reikiamo kolūkio. Kodėl? Nes tuomet tėvas užleisdavo vairuotojo vietą man, o pats sėsdavo greta ir ruošdavosi susitikimams vartydamas savo popierius, retsykiais pertraukdamas savo užsiėmimą pamokymais man. Tas automobilis, kaip minėjau, dažniausiai būdavo Iž 2715. Baltos spalvos – būtent toks kaip nuotraukoje.

Atsimenu kiek adrenalino suteikdavo prasilenkimo momentas su staiga priekyje pasirodydavusiu automobiliu. Kelias, atrodo, susiaurėdavo iki neįsivaizduojamo pločio. Toliau vėl rutina: “stabdyk, pradėk važiuot, stok, pradėk važiuot, pirmą bėgį, antrą, lėčiau atleisk sankabą, nepamiršk greičio pedalo, kurk iš naujo…” Tai buvo kažkas tokio. Man pasisekė, kad nebuvau laikomas už rankos, viską kartodavau savo jėgomis.

Kaip lėktuvų pilotai turi savo skraidymo valandų istoriją, taip ir aš norėčiau žinoti, kiek valandų praleidau už kabluk’o vairo. Būtent taip buvo pravardžiuojamas Iž 2715 rusų kalba, kas reiškia bato kulną, ir jo panašumą į šio automobilio ižvaizdą. Galbūt, bet tai sužinojau jau daug vėliau, man daug svarbiau buvo sėdėjimas vairuotojo vietoje ir galimybė visapusiškai kontroliuoti šį stipriai primityvų aparatą.

 

Author: Paulius

Tiesiog vairuotojas. Neturiu visiškai jokių sąsajų su automobilių industrija, distribucija, sporto šakomis ar atskirų prekinių ženklų mėgėjų draugijomis. Tačiau tai netrukdo dalintis tuo, kokius įspūdžius teikia vairavimas, naujų automobilių bandymas, ar turimo modelio priežiūra. Dalinuosi savo pastebėjimais.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *